Orientavimos sportas (OS) - sporto šaka, įtraukianti judėjimą vietovėje naudojantis žemėlapiu ir kompasu. Tradicinė orientavimosi forma - orientavimasis bėgte, nors yra daugiau šio sporto atšakų. Šiuo metu pripažįstamos 4 orientavimosi sporto rūšys: OS bėgte, OS slidėmis, OS kalnų dviračiais bei Trail OS, tačiau propaguojamos ir įvairios jų formos.
Orientavimosi varžybų dalyviai startuoja pavieniui išskirstyti laiko intervalais ir naudodamiesi žemėlapiu ir kompasu turi orientuotis vietovėje bei eilės tvarka aplankyti kontrolinius punktus, pažymėtus žemėlapyje. Dalyviai žemėlapį gauną jau davus startą. Rezultatai nustatomi pagal sėkmingą trasos įveikimą ir trumpiausią sugaištą laiką.
Pats žodis orientavimasis (angl. orienteering), kilęs iš švedų kalbos žodžio "orientering". Šis terminą sugalvojo ir pirmą kartą sportui apibūdinti panaudojo švedų majoras Ernst Killander'is, kalbėdamas apie pirmąsias dideles orientavimosi sporto varžybas, surengtas 1918 metais Švedijoje.
OS istorija
Nėra lengva apibrėžti kada tiksliai atsirado orientavimosi sportas, tačiau žinoma, kad pirmosios viešos varžybos įvyko netoli Oslo (Norvegija) 1897 metų spalio 31 dieną. Ši data ir laikoma orientavimosi sporto gimimo diena. Taigi, mūsų sportui jau virš šimto metų.
Iki 1897 metų orientavimąsis praktikuotas kaip karinis pratimas. 1886 metais žodis "orientavimasis" buvo panaudotas pirmą kartą ir reiškė nežinomos vietovės kirtimą naudojantis žemėlapiu ir kompasu. Jau 1895 metais buvo surengtos kariškių varžybos Stokholme ir Osle.
Orientavimosi sportas vystėsi Skandinavijos šalyse, tačiau pradžioje dažniausiai varžydavosi tik vyrai. Po I-ojo Pasaulinio Karo švedų majoras Ernst Killander - jaunimo ir skautų lyderis - pasirinko orientavimosi sportą kaip būdą atgaivinti nykstantį jaunimo entuziazmą sportuoti. Jo idėja buvo tokia sėkminga, kad po poros metų orientavimasis tapo didele ir populiaria sporto šaka.
Pirmosios didelės orientavimosi sporto varžybos organizuotos 1918 metais pietų Stokholme. Jose dalyvavo 220 sportininkų. E. Killander'is tęsė orientavimosi sporto taisyklių ir principų tobulinimą ir šiuo metu Skandinavijoje yra plačiai žinomas kaip "Orientavimosi tėvas".
Orientavimosi sportas įgavo dar daugiau populiarumo atsiradus labiau patikimiems kompasams praėjusio amžiaus IV dešimtmetyje. Pirmosios tarptautinės varžybos surengtos 1932 metais tarp Norvegijos ir Švedijos komandų. Iki 1934 metų jau daugiau nei 250 tūkst. švedų aktyviai dalyvavo orientavimosi sporto varžybose ir sportas išplito į Suomiją, Šveicariją, Sovietų Sąjungą bei Vengriją. Švedijos nacionalinė orientavimosi sporto draugija, Svenska Orienteringforbundet, pirmoji nacionalinė orientavimosi sporto draugija pasaulyje, įkurta 1936 metais.
II-asis Pasaulinis Karas turėjo didžiulę neigiamą įtaką orientavimosi sporto plėtrai, tačiau po pertraukos karo metu buvo įkurta NORD, Šiaurės šalių bendradarbiavimo organizacija. 1950 metais norvegai ir švedai pradėjo spausdinti naujus spalvotus žemėlapius, skirtus orientavimosi sportui. Tarptautinė konferencija Švedijoje su delegacijomis iš 12 šalių: Austrijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, VDR, Vengrijos, Šveicarijos, VFR, Jugoslavijos ir 4 Skandinavijos valstybių, surengta 1959 metais. Po dviejų metų susitikime Danijoje įkurta Tarptautinė orientavimosi sporto federacija (IOF). Iki 1969 į jos sudėti įėjo 16 valstybių, įskaitant dvi ne Europos šalis - Japoniją ir Kanadą.
Pasaulio čempionatai buvo rengiami kas dvejus metus nuo 1961 iki 2003 metų ir šiuo metu rengiami kasmet. Didžiausias kasmetinis orientavimosi sporto renginys - O-ringen varžybos, rengiamos nuo 1965 metų ir sutraukiančios 15 - 20 tūkst. orientavimosi sporto entuziastų varžytis Švedijos miškuose. Taip pat atsirado naujų orientavimosi sporto rūšių: orientavimosis sportas kalnų slidėmis, kalnų dviračiais, neįgaliųjų orientavimosi sportas bei radio-orientavimasis, kurios pritraukia įvairias sportininkų bendruomenes.
Šiuo metu Tarptautinė orientavimosi sporto federacija turi 68 narius, iš kurių 48 yra tikrieji ir 20 - asocijuoti nariai.
Informacija parengta pagal: